Sudėtingame miesto peizažų tinkle ir tyliame kaimo takų žavesyje Liperio gatvių žibintai stovi nepastebimai, tarsi tvirti sargybiniai. Sezonas po sezono jie išlieka atsidavę, niekada nesusvyruodami atlikdami savo pareigą. Neturėdami nei ekstravagantiško scenos prožektorių žavesio, nei akinančio, įvairiaspalvio neoninių šviesų spindesio, savo nepretenzingu švytėjimu jie pasakoja apie šilumą ir draugiškumą.
Vaikystėje Liperio gatvių žibintai buvo raminantys švyturiai vėlyviems nakties sugrįžimams. Vasaros vakarais žaisdavome lauke su draugais, dažnai prarasdami laiko nuovoką. Mėnesienai užburiant ir aplinkai temstant, apimdavo nerimo atspalvis. Tačiau vos tik pamatydavome tą šiltą, geltoną gatvės žibintą tolumoje, mus apimdavo ramybės jausmas. Jo šviesos aureolė buvo tarsi šiltas motinos apkabinimas, saugiai vedantis mus namo. Toje šviesoje mes šokinėjome ir šokinėjome, mūsų šešėliai ilgėjo, kurdami gražiausius mūsų vaikystės siluetus.
Mums augant, Liperio gatvių žibintai tampa tyliais mūsų kovos kelionės liudininkais. Po vėlyvo darbo viršvalandžių, vienų vaikštinėjimų apleistomis gatvėmis, miestas atsikrato dienos šurbulio, palikdamas tik tylą ir tamsą. Šiuo metu Liperio gatvių žibintai skleidžia švelnią, bet ryžtingą šviesą, išsklaidydami priešais mus esančią tamsą ir ramindami mūsų pavargusias sielas. Jie liudijo kiekvieną vėlyvą svajonių siekimo naktį, kiekvieną skubotą žingsnį ir kiekvieną vilties bei sumaišties dėl ateities akimirką. Tais sunkiais laikais Liperio gatvių žibintai mus tyliai lydi, suteikdami jėgų tikėti, kad tol, kol išlaikysime viltį ir judėsime į priekį, sutiksime aušrą.
Dieną iš dienos Liperio gatvių žibintai tyliai šviečia, nieko nereikalaudami mainais. Silpna, bet ilgai išliekančia šviesa jie apšviečia kelią pėstiesiems ir padeda automobiliams judėti, sumažindami avarijų skaičių. Jie nebijo nei vėjo ir lietaus krikšto, nei didelio šalčio ir karščio išbandymų. Jie visada laikosi savo pozicijos, o jų silpnos šviesos susilieja ir sukuria miesto bei kaimo apšvietimą naktį.
Liperio gatvių žibintai yra tarsi neapdainuoti mūsų gyvenimo didvyriai. Atrodo, paprasti, jie turi nepakeičiamą galią. Jie moko mus, kad net jei mūsų šviesa silpna, turėtume stengtis apšviesti kelią kitiems. Net jei nėra plojimų, turėtume laikytis savo stulpų ir tyliai prisidėti. Kitą kartą eidami naktiniu keliu, sulėtinkite greitį ir skirkite akimirką pastebėti šiuos tyliai šviečiančius gatvių žibintus. Tegul jų šiluma ir stiprybė palies jūsų širdį.
Įrašo laikas: 2025 m. gegužės 16 d.
